Aš Sanas - aš beinukas

Įsivaizduokite tokią situaciją: iš ryto vežate vaikus į mokyklą; atvažiuoja taksi, kurį vairuoja irakietis; atvykusius jus pasitinka rusė vaikų mokytoja, jai paliekate vaikus ir važiuojate į darbą; čia jūsų laukia kolegos iš Filipinų, Bangladešo, Indijos bei Irano. Jūsų namus, tuo metu kai Jūs dirbate, tvarko ir prižiūri moteris iš Bangladešo. Pietų pertraukos metu važiuojate apsikirpti, Jums plaukus kerpa stilistas iš Turkijos ar Libano, o gal dar masažą sugalvojate pasidaryti? Jus palepins filipinietė, dar galite manikiūrą pasidaryti pas ukrainietę ar sirę. Tai daugiakultūrė šalis, kuri Lietuvoje dar atrodo nereali, tačiau kitose šalyse jau seniai tapo realybe. Europai taip pat būdinga spalvinga kultūrų įvairovė.

Kurdistane gyvena ne tik kurdai ar arabai ir ne tik musulmonai. Čia tokia tautų maišalynė, o aš kartais jaučiuosi kaip kokia maža puzlės detalė, kuri papildo dėlionę. Nors atrodo, kad baltųjų žmonių čia tikrai netrūksta, tačiau baltas veidas tokiame dideliame mieste vis dėlto krinta į akis, todėl žmonių žvilgsniai dažnai nukreipti į mane.

O Lietuvoje dabar visų žvilgsniai nukreipti į mano sūnų. Man pasitaiko tiek situacijų, kad kartais būna taip juokinga. Situacija…

“O kokia šios mergaitės tautybė?” - paklausė viena moteris. Mažylis pažiūrėjo į moterį ir sako: “Aš Sanas”. Moteris pasimetusi žiūri: “Jis berniukas, tai kokia jo tautybė?” Sakau: “Lietuvis”. Na, bet vis tiek….Supratau, kad moteris pasimetusi, tai sakau: “Tėtis kurdas”.  “Aaaaaa tai jūsų vyras arabas?” . “Ne mažylio tėtis ne arabas, o kurdas” - atsakiau. Tikrai labai sunku žmonėms paaiškinti, kad ne visi žmonės iš Artimųjų Rytų yra ne arabai.

Pasaulyje yra apie 5-6 tūkst. skirtingų kalbų, tad panašiai tiek buvo ir kultūrų. Šiais laikais apie tūkstantį. Kurdai vieni iš jų kaip ir lietuviai. 

Kurdai visada pabrėžia, kad yra konkrečios šalies piliečiai, jie yra kurdai. Kurdai nėra arabai, tai skirtinga tauta.  Kurdams geriau niekada nesakykite, kad jie yra arabai ar labai panašūs į juos, jiems tai tikrai nepatiks. Tada jie mini kalbą ir religiją. Kurdai turi savo kultūrą, tradicijas, šventes, kalbą. Etniniu požiūriu kurdai yra artimiausi kultūra ir kalba su iraniečiais Irane. Ne visi kurdai yra musulmonai, kaip ir ne visi arabai. 

Norint pažinti visas kultūras, reikėtų keliauti visą savo gyvenimą ir jo neužtektų. O aš manau, kad tikrai pažinti kultūrą neužtenka vien pakeliauti, reikia ir pagyventi su vietiniais. Ir tai visiškai susilieti su nauja kultūrą tikrai nepavyks nei vienam, kadangi kitą kultūrą mes vertiname per savo kultūros prizmę. Pasaulis yra tikrai nuostabus ir tikrai labai skirtingas, persipynusios mums tolimos kultūros kartu ir žavi, ir baugina. Tačiau vaikams yra lengviau.

Ar kada nors pastebėjote, kad vaikų bendravimui netrukdo nei nežinoma kalba, nei kitokie išpažįstami tikėjimai, nei kitokia žmogaus odos spalva? Skirtingų tautybių vaikai lengvai susikalba ir  greitai susidraugauja, greitai prisitaiko prie aplinkos, yra labai smalsūs ir imlūs. Jie susikalba sava kalba, gestais. Jiems viskas taip įdomu. Turėtume mokytis iš vaikų, kadangi daugelis mūsų augdami praradome daug nuostabių vaikiškų savybių – nenoras pažinti, susipažinti, suprasti ir atsirado susipriešinimai. Primetinėjame savas taisykles, nepaisome kitokios kultūros, negerbiame kito tikėjimo, tradicijų, netoleruojame skirtingų požiūrių ar elgsenos, nes viską priimame ir lyginame su sava kultūra.

Šeimoje ir artimoje aplinkoje vaikai natūraliai susipažįsta su vertybėmis, jas priima kaip svarbias ir savaime suprantamas. Todėl jei namuose vaikai girdi, kad musulmonai yra teroristai, žydai vagys ir sukčiai, taip vaikas augdamas ir susikuria tokią nuomonę. Išankstinės nuomonės ir nuostatos glūdi kiekviename iš mūsų, tad esame linkę susikurti tam tikrus stereotipus, pagal kuriuos vertiname kitos kultūros žmones. 

Ar esate girdėję tokius žodžius: tyčiotis, užgaulioti, skriausti, uiti, priekabiauti, niekinti, erzinti, kankinti, žeminti, pajuokti, šaipytis, engti, kabinėtis, įžeisti, niekinti, spjaudyti, keikti, pliekti, plūsti, dergti, burnoti? Tai yra žodžiai, kuriais lietuvių kalboje yra apibūdinamos patyčių formos. Patyčių problema yra labai didelė Lietuvoje. Kurdistane tokių žodžių ir pasakymų nesu girdėjusi iš savo paauglės dukros. Mano dukra žino kokios yra religijos pasaulyje, kokios yra skirtingos kultūros, skirtingos kalbos, kodėl moterys dengiasi plaukus. Jos draugės supranta kodėl ji yra kitos religijos, kodėl ji nesidengia plaukų.

Jeigu anksčiau į Iraką ar Irako Kurdistaną kojos niekas nebūtų įkėlęs dėl mitais apipintos šalies paveikslo ar bauginančių vietinių, tai pagyvenus čia, nuomonė pasikeičia kardinaliai – čia tikrai sutinki vienus draugiškiausių žmonių pasaulyje. Gyvenant šioje šalyje baimės, stereotipų ir netolerancijos požymiai tirpsta kaip ledai karštą vasaros dieną. Kadangi skirtingų kultūrų žmonės skirtingai suvokia, interpretuoja ir vertina tuos pačius dalykus bei konkrečias situacijas, labai svarbu yra suprasti ir toleruoti kultūrų įvairumą – gyvenant pažinti ir gerbti kitą šalį, o pirmiausia - jos gyventojus, jų aplinką ir tradicijas.

Dabartinėje visuomenėje didėja kalbų ir kultūrų įvairovė, todėl manau svarbu, kad visos kalbos ir kultūros būtų pripažįstamos kaip lygiavertės.

Gyvenant Kurdistane aš supratau, kad turiu mokytis iš savo vaikų, gyventi santarvėje, toleruoti vieniems kitus daugiakultūrėje visuomenėje, būti aktyviais visuomeninio gyvenimo dalyviais reikia mokytis ir tai yra vienas iš mokymosi visą gyvenimą uždavinių.