Kurdistanas Gmo kalnas. Kopimas - nauja mano aistra

Kopimas į kalnus – nauja mano aistra. 

Prieš dvi dienas su grupe ir vyru kopėme į Gmo kalną Irako Kurdistane. Jau gana seniai stebiu vieną grupę, kurioje keliautojai dalinasi nuotraukomis ir įspūdžiais. Labai norėjau ir aš pabandyti kopti į kalnus su grupe. Gyvenu kalnų apsuptyje, bet esu kopusi tik vieną kartą į kalną šalia namų. Ši kelionė buvo įpūdinga.

Pradėjome savo dieną ketvirtą valandą ryto. Su grupe susitikome šeštą valandą prie vieno parko. Aš prisipažinsiu, buvau labai nustebusi, kiek žmonių čia keliauja. Grupė keliauja kiekvieną penktadienį, nes Kurdistane penktadienis yra laisva diena. Parke buvo dvi grupės. Viso keturi autobusai. Mūsų keliautojų apie 50. Grupėje buvo ir vyrai, ir moterys. Susėdę į autobusus pajudėjome bazaro (turgaus) link. Taip bazaro. Čia papusryčiavome, kaip įprasta kurdams: arbata, jogurtas, duona, kiaušinienė. Pasisotinę patraukėme į kelionę. Laikas neprailgo. Neįprasti vaizdai bėgantys pro autobuso langą darė gerą įspūdį. Kalnai, kaimeliai ir vietiniai gyventojai bei jų augintiniai. Autobusas vos puškavo kalnų keliais. O kaip visi linksmai keliavo, dainos ir muzika autobuse. Kelionės vadovas čia vadinamas mamosta – tai mokytojas ne gidas. Aš labai nustebau kai už kelionę sumokėjome vos tik 5 eurus. Mokytojui tai hobis ir jis už tai pinigų neima.

Palikę autobusus kalnų papėdėję, visi išsirikiavę eilute pradėjome kelionę į kalnus.

Ant sniego matėme žvėrių pėdsakus, čia galima sutikti vilką ar lapę. Šiuo metu kalno papėdėje tik pradėjo žaliuoti žolė. Vienas kitas medis. Kalnai gana pliki. Tik dabar atrodo kaip leopardo kailis, vietomis sniegas. Žemos spygliuotos žolelės ir nykštukiniai krūmai, kurie auga kompaktiškų pagalvėlių pavidalu šiuo metu sudžiuvę.

Kopiant į šį kalną viena iš didesnių grėsmių yra minos. Mus perspėjo mokytojas, kad negalima eiti ne keliu, kad neužliptume ant minų. Jos yra likę nuo Irano ir Irako karo laikų.

Aš manau, kad kalnai stipriai pravalo smegenis ir sugeneruoja naujų gerų minčių. Supratau, kad kuo aukščiau kopi, tuo labiau jauti, koks esi mažas ir trapus. Kopimas į kalną ir grįžimas namo – tai charakterio formavimas. Imi visai kitaip į viską žiūrėti. Tas sunkumo įveikimas, tai, kad tu nugalėjai save – jokiu būdu ne kalną, kalno nenugalėsi, – yra toks geras jausmas. Įkopus į kalną, užplūsta didelis pasitenkinimo jausmas. Atrodo visos gyvenimo problemos ir iššūkiai tampa juokingi, kai palygini su tuo, ką tenką įveikti ir patirti kalnuose. Grįžus atrodo, kad nėra nieko sunkaus, viską gali padaryti.

Kalnuose pažvelgęs žemyn matai, kad esi stačiai virš 1000 metrų, grįžus atgal į miestą imi kitaip matyti aukščio mastelius. Dabar pagalvoju kaip aš anksčiau bijodavau net iš trečio aukšto balkono pažvelgti žemyn. 

Šie kalnai paliko labai stiprų įspūdį. Dar tikiuosi kopti ir kopti į kalnus.